Apie Maria Montessori

Marija Montesori (Maria Montessori) gimė 1870 m. rugpjūčio 31 d. Chiaravalle mieste, Italijoje. Jos tėvas Alessandro dirbo buhalteriu valstybės tarnyboje, o motina Renilde Stoppani buvo išsilavinusi ir mėgo skaityti.

Būdama 13 metų ji pradėjo eiti į berniukų technikos mokyklą, norėdama įgyvendinti savo svajonę tapti inžiniere. Montessori tapo pirmąja moterimi baigusia Romos La Sapienza medicinos mokyklą. Taip pat ji tapo viena pirmųjų medikių Italijoje.

1896 mDirbdama klinikoje, ji lankėsi Romos prieglaudose, skirtose psichikos sutrikimų turintiems vaikams (taip jos buvo vadinamos tais laikais), ieškodama pacientų, kuriuos galėtų gydyti klinikoje. Ji pasakoja, kaip vieno tokio apsilankymo metu vaikų prieglaudos prižiūrėtojas su pasibjaurėjimu jai pasakojo, kaip vaikai po valgio nuo grindų griebia trupinius. Montessori suprato, kad tokioje nuošalioje, neįrengtoje patalpoje vaikams beviltiškai trūko jutiminės stimuliacijos ir veiklos rankoms ir kad šis nepriteklius prisidėjo prie jų būklės.

Ji ėmė skaityti viską, ką tik galėjo, apie vaikus, turinčius mokymosi sutrikimų, ir ypač studijavo dviejų XIX a. pradžios prancūzų - Žano Marko Itardo ir Eduaro Sezuano – darbus.

1907 m. sausio 6 d. įkūrė pirmąjį Casa dei Bambini, arba „Vaikų namelius“ San Lorenzo apylinkėse Romoje. Ji priėmė iššūkį dirbti su 60 dirbančių tėvų vaikų (3-7 m.) grupe. M. Montessori paruošė kambarį, kuriame buvo pateikta daug įvairių priemonių. Šioje aplinkoje Montessori leido vaikams naudotis tuo, kas ten buvo.

Iš pradžių vaikai buvo nemandagūs, tačiau netrukus parodė didelį susidomėjimą priemonėmis, veikė su M. Montessori sukurta mokymosi medžiaga. Marija įdėjo daug įvairių veiklų ir kitokios medžiagos į vaikų aplinką, tačiau saugojo tik tas, kurios juos sudomino. Ji suprato, kad vaikai, patekę į aplinką, kurioje veikla buvo skirta palaikyti jų natūralų vystymąsi, turėjo galią save lavinti.

Dirbdama „Casa dei Bambini“, Montessori sukūrė savo filosofijos pagrindą. Švietimą ji pradėjo vertinti kaip „pagalbą gyvenimui“ ir pamatė, kad vaikas dirba tobulindamas save. Montessori dėmesys buvo skiriamas mokymuisi ir besimokančiajam, o ne mokymui ir mokytojui. Mokytojo darbas buvo padėti natūraliam vaiko vystymosi procesui.